pro vartų arką
rūke paskendęs miestas
toks stebuklingas

kiti mano haiku

pigiosios vazos
nesuduš jas numetus
rinkis ar duši

mokslo šventikai
moko mažuosius vaikus
tikėk kuo nori

Kalėdiniai

vitrinų languos
baltos snaigės krenta vis
ruduoja žemė

dabar toks laikas
kartais atrodo mana
širdis per maža

vėjas atneša
gardų šypsenų kvapą
širdimi kvėpuok

saule ir sniegu
puošiasi eglės miške
paprasta tyla

kalėdų laiku
skraidai ne vaikštai žeme
šypsena neša

paglosto žemę
šiemet laiminga ranka
suvelia plaukus

sulaukus ryto
gera bėgti šypsotis
ir kvepia spygliai

nieko nereikia
kai jaukūs žmonės aplink
iškrenta sniegas

to besmegenio
morka nosyje šypso
draugas iki mirties

pradžia pabaiga
lydi tuos kas bijo
gėris be galo

šokančios snaigės
ruošia naują baletą
pakvies ir tave

viskas kiek šilčiau
per kalėdas atrodo
gyvenk nuostabiai

kai aplink tamsu
visos šviesos liepsnoja
jaukumos metas

kiekvienas laikas
tebūnie pats gražiausias
meilės kupinas

man atsibodo
kaip ir tikėjausi
blogo pabaiga

ką gali veikti
toks mažas vėjas tokiam
dideliam mieste

pirmasis haiku
tik nedidelis testas
ir bus jau gana